Kartenos piliakalnio istorinis-archeologinis kompleksas

Kartenos piliakalnis, vadinamas Pilies, Švedų, Lūžties kalnu, stūkso priešais Kartenos miestelį, priešingame Minijos upės krante. Nuo piliakalnio atsiveria įspūdingas vaizdas: kaip ant delno – Kartenos miestelis, Minijos vingis ir slėniai.

Salantų regioninio parko iniciatyva piliakalnis ir jo aplinka 2012–2013 m. buvo sutvarkyti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis ir pritaikyti lankytojams.

Rašytiniuose šaltiniuose Kartena (Cartine) minima nuo 1253 m. Tikėtina, kad medinė Kartenos pilis buvo pastatyta VIII–X a. ant piliakalnio, minimo aukščiau aprašytoje legendoje. Kartenos piliakalnis įrengtas taip, kad jį patikimai saugo natūralios gamtinės kliūtys – Minijos upės slėnis ir gilios daubos. Pagal piliakalnio gynybinius įtvirtinimus galima spręsti, kad IX–XIII a. Kartena buvo svarbus senųjų šio krašto gyventojų kuršių istorinės Ceklio žemės gynybinis ir administracinis centras (žemaičiai čia įsitvirtino vėliau). Kartenos tvirtovei teko atlaikyti ne vieną priešo antpuolį, kol, kaip manoma, 1263 m. ją sudegino kryžiuočiai.

Valstybės saugomas Kartenos piliakalnis, kitaip dar vadinamas Pilies, Švedų arba Lūžties kalnu, yra pripažintas nacionalinės reikšmės kultūros paminklu. Istorinį-archeologinį kompleksą sudaro ne tik piliakalnis su gyvenviete, bet ir Laumės kūliu vadinamas mitologinis akmuo su įspausta Karvės (o gal net ir Velnio) pėda bei netoliese esantis Kartenos Lurdas su gydomąja galia garsėjančiu šaltiniu. Spėjama, kad jis įrengtas buvusioje pagonių religinių apeigų vietoje.

Legendos pasakoja, kad piliakalnį supylė žemaičiai, kariavę su švedais ir rusais. Viena jų mena, kad „ant kalno pas Karteną kitą kartą yra didelė pilis stovėjusi, kurioje žemaičių karalius turėjo savo buveinę. Pilį aplinkui juosė vandenys. Kalnui esant neaukštam, vandens vilnys plakėsi beveik į pilies sienas. Vandenyje laikėsi trys labai didelės žuvys. Šitos žuvys tarnavo žemaičių karaliui: jos taip sergėjo pilį, kad niekas prie jos negalėjo prisiartinti“.

Kovų su priešais metu, esą, atsiradęs ir Kartenos vardas. Kartą žemaičių pulti vienu metu atskubėjo dvi kariuomenės – švedų ir rusų. Nesutardami, kam priklauso pirmumo teisė pulti pilį, jie Minijos slėnyje susikovė tarpusavyje. Nuo pilies kuorų stebėdamas vingyje įsiplieskusį mūšį, žemaičių vadas sušukęs savo pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenā!“ (Žiūrėkit, karas tenai!). Nuo to laiko vietovė vadinama Kartena.

Čia viešpatavęs Žemaičių karalius „galą gavęs su raitelių tuntu“ pakelėje tarp Kartenos ir Kretingos. Vidurnaktį „negyvi karžygiai išeina iš savo grabo ir mankštinasi kovoje. Kariai yra liepsnoti pavidalai, karalius būna baltai apsirengęs, jis raitas joja ant balto žirgo“. Kai laikrodis išmuša pirmą valandą nakties, kariai ir karalius vėl suieško savo kapus balsiai rėkdami „Veikiai laikas išsipildys, kada mes vėl pareisime!“

Kai Žemaičių karalius dingo, jo „pilis nuskendo, vanduo nuseko ir netolimais kalno susidarė prūdas, kuris dar šiandien ten matomas. Prūde dar šiandien viena iš žuvų užsilaiko. Ji tokia didelė, jog sverianti apie 100 svarų. Dažnai bandoma buvo žuvį pagauti, tačiau lig šiolei veltui, nes žuvis sudraskanti kiekvieną tinklą, kuriuo ją norima pagauti. Dar dabar mato baisiąją žuvį tankiai nakties metu išplaukiant ant prūdo paviršiaus“.

Kiti padavimai mena, kad pilies kalną rankomis supylė švedai, įsirengę jame savo tvirtovę, iš kurios puldinėjo apylinkes. Dėl to jis buvo pavadintas Švedų kalnu.

Šaltiniai:

1. http://www.kretingosturizmas.info
2. https://www.kretingosmuziejus.lt