Plungės dvaras

Plungės dvaro ir parko ansamblis stovi Plungės mieste. Dabar dvare yra Žemaičių dailės muziejus. Išlikę dvaro pastatų ansamblis ir parkas, neogotikinės arklidės, žirgynas, nuo 1982 m. veikia senovinio liaudies meno ekspozicija.

Plungės dvaras minimas nuo 1565 metų. Dvaro valdytojai nuolat keitėsi: nuo 1570 m. Žygimantui Augustui Plungės seniūniją užrašius Mykolui Aleknavičiui, dvaro valdytojais buvo Valavičiai, Karpiai, Krispinai-Kiršenšteinai. XVIII a. pabaigoje dvaro ansamblį valdė Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis. Po vyskupo nužudymo 1794 m. visus jo dvarus paveldėjo jo brolio duktė Elena Apolonija Masalskytė-de Linjė ir jos antrasis vyras grafas Vincentas Potockis. Galiausiai 1806 m. rūmus įsigijo grafas Platonas Zubovas, o 1873 m. jie buvo parduoti Mykolui Oginskiui.

Būtent Oginskiai 1879 m. pastatydino didingus, neorenesanso stiliaus rūmus. Jų vidus buvo įrengtas 1882-1885 m. Rūmus dekoravo Kazimiero Somerio stiuko dirbtuvių meistrai iš Varšuvos. Interjerą puošė lipdyba, tapybos pano, puošnios krosnys, kolekciniai baldai. Tai buvo Oginskių dvaro rezidenciniai rūmai. 1873–1902 m. dvare veikė muzikos mokykla. Joje mokėsi ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Dvare taip pat buvo įsteigtas žemaitukų žirgynas, 1899 m. surengta žemės ūkio ir amatų paroda.

1994 m. rūmuose įkurtas Žemaičių dailės muziejus, kuriame kaupiamos ir eksponuojamos muziejinės vertybės, atspindinčios Žemaitijos regiono kultūrinę, istorinę įvairovę, saugomos ir puoselėjamos Mykolo Oginskio dvaro tradicijos.

Plungė garsėja kunigaikščių Oginskių parku. Čia auga Perkūno ąžuolas. Pasakojama, kad pagonybės laikais šalia medžio šventąją ugnį kūreno vaidilutė Galinda. Vieną dieną jos mylimasis išjojo ginti tėvynės nuo kryžiuočių ir negrįžo. Galinda vis raudodavo, todėl vaidila, matydama sielvarto apimtą vaidilutę, mokė ją nelieti ašarų ir sakė, kad tik šventoji ugnis gali užgesinti žemiškąją meilę. Kartą Galindai raudant po plačiašakiu ąžuolu, į jį trenkė perkūnas. Ąžuolas sudrebėjo, į jo kamieną prikrito žemių, iš kurių netrukus išaugo ypatingai graži gėlė. Nuo to laiko žmonės ąžuolą vadina Perkūno ąžuolu.

Manoma, kad parkas įkurtas XVIII amžiaus viduryje. Panaudojant Babrungo upę bei šaltinius, parke buvo sukurta septynių tvenkinių sistema. Priešais rūmus buvo iškastas apvalios formos baseinas, jo viduryje sumontuota salelė, kurioje stovėjo skulptūra. Parke buvo pasodinta daug egzotinių medžių bei krūmų, liepų, uosių ir skroblų alėjų, poilsiui įrengta grybo ir kitokių formų pavėsinių, nemažai skulptūrų, vazų.

Parko centrinė dalis užima aukštą, lygią terasą, yra geometrinio plano. Kitą dalį užima peizažinis parkas, apimantis Babrungo upės vagą ir dvi lomas – rytinę ir vakarinę. Pastarojoje įrengti keturi tvenkiniai, o rytinėje – trys. Pagrindinė alėja prasideda nuo pietrytiniame pakraštyje esančių vartų ir baigiasi ties rūmais. Šalia rūmų yra erdvi terasa, nuo kurios atsiveria reginiai į parko gilumą ir į pačią upę. Šiuo metu parke vyrauja vietiniai medžiai ir krūmai: uosiai, klevai, mažalapės liepos ir kt.

Šaltiniai:

1. https://www.visitplunge.lt