Šv. Kryžiaus bažnyčia

XVI a. Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis pastatydino gotikinę Šv. Kryžiaus koplyčią. Šalia jos esantis gyvenamasis namas netrukus buvo perdarytas į barokinę bažnyčią, kurioje įsikūrė vienuoliai bonifratrai, kurių pagrindinė užduotis buvo gydyti ligonius. Bonifratrų bažnyčia garsėjo jos rūsyje esančiu stebuklingo gydančio vandens šulinėliu bei stebuklingu Švč. M. Marijos Snieginės (Bonifratų Dievo Motinos) paveikslu, esančiu Didžiajame altoriuje.

Kartu su pirmine bažnyčia pastatytas vienuolyno namas. Į rytinę jo dalį buvo inkorporuota Povilo Alšėniškio 1543 m. statyta koplyčia. Vakarinėje dalyje sumūrytas naujas korpusas su erdvia infirmariumo sale, kuri jungiasi su bažnyčios prieangiu.

1725 m. vietoje vieno pastatyti du mūriniai bokštai. Bažnyčia mažu tūriu ir kukliomis formomis skiriasi nuo kitų barokinių bažnyčių, pasižyminčių puošnumu. Po 1737 m. gaisro tarp jų įterptas raityto kontūro frontonas, įrengti altoriai, prie pagrindinio fasado pristatytas utilitarinis prieangis, dengtas vienašlaičiu stogu. Vėliau, po 1748 m. gaisro, altoriai ir bokštų šalmai perdirbti vėlyvojo baroko formomis. Bažnyčia yra stačiakampė vienanavė su presbiterija ir zakristija, kurios neišsiskiria iš vientiso tūrio. Bokštų viršutiniai tarpsniai papuošti mentėmis, užbaigti rokoko formų šalmais, su ovaliais langeliais ir ornamentuotais kryžiais. Vertingiausias bažnyčios interjeras, gausiai dekoruotas 1749 – 1754 metais.

1976 m. bažnyčioje buvo įrengta vargonų ir kamerinės muzikos koncertų salė, vadinama Mažąja baroko sale, sumontuoti nauji vargonai. Dabar bažnyčia yra gražinta tikintiesiesm, čia laikomos mišios lietuvių kalba.